Laura Ramanauskaitė


Kauno jaunimo ateitis - visų mūsų reikalas

On: January 14th, 2011 at 10:35 am | In: Mintys

                        Kaunas - akademiškiausias Lietuvos miestas, čia susitelkę daugelis šalies universitetų, veikia įvairios nevyriausybinės organizacijos. Jauni žmonės mieste sudaro 21 proc. kauniečių. Pats miestas aktyviai plėtoja santykius su miestais - partneriais iš visos Europos. Kauno miesto savivaldybės administracija – vietos valdžios institucija, kurioje, kaip ir kitose Lietuvos savivaldybėse dirba už jaunimo politikos įgyvendinimą atsakingas asmuo – jaunimo reikalų koordinatorius.
                         Jaunimo politikos įgyvendinimas savivaldybėje - sistemiškas, tačiau daug kuo priklauso nuo savivaldybės jaunimo aktyvumo ir savivaldybės finansinių išteklių, skiriamų šiai sričiai, todėl pakankamai sunku užtikrinti tolygią jaunimo politikos plėtrą. Daug lemia jaunimo reikalų koordinatoriaus kompetencija ir sugebėjimas diegti jaunimo dalyvavimą užtikrinančius mechanizmus, o vėliau išlaikyti jų funkcionalumą.
        Šiandieninė situacija Lietuvoje parodė daug problemų, kurios nesvetimos ir Kauno jaunimui – patyčios mokykloje, neturiningai leidžiamas laisvalaikis ir užimtumo stoka, plintantis narkotinių medžiagų ir alkoholio vartojimas paauglystėje daugeliui jaunų žmonių vėliau lemia iškritimą iš mokymosi sistemos, nesugebėjimą adaptuotis visuomenėje, gebėjimų trūkumą spręsti savo problemas ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, vėliau -  nedarbą, gal net emigraciją.
                 Nors Lietuvoje, palyginus su ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, matome vis didėjantį valdžios institucijų dėmesį jaunimo reikalams, vis tik kiekvienoje savivaldybėje šis dėmesys yra skirtingas. Jaunimo migracija šalies viduje, ir deja, ne mažųjų savivaldybių naudai, sąlygoja vis didėjančias regionų plėtros problemas. Lietuva - ne Vokietija ir ne Norvegija, kur jaunimo užimtumui ir laisvalaikiui net ir mažiausiame miestelyje skiriama itin daug dėmesio – veikia po kelis atvirus jaunimo centrus, kur paaugliai gali leisti laisvalaikį, konsultuotis su centro darbuotojais, užsiimti jiems patinkančia veikla, lankyti įvairius būrelius, kurie yra nemokami, arba apmokami labai simboliškai minimalia suma. Kol kas Lietuvoje tokių ar panašių centrų turime vos 12. Ar turime tokių atvirų jaunimo centrų Kaune? Gal tik vieną, ar keletą, palaikomų pačių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Kaune aktyvaus jaunimo užimtumu iš dalies pasirūpina mieste veikiančios įvairios nevyriausybinės jaunimo organizacijos, kurių projektai finansuojami iš  Kauno miesto savivaldybės biudžeto (beje, Kauno savivaldybė yra daugiausiai iš visų savivaldybių Lietuvoje skirianti lėšų jaunimo organizacijoms). Tačiau jų veiklose dalyvauja tik iki 12 procentų jaunų žmonių (Lietuvos statistika) ir jos neįtraukia, arba labai mažai įtraukia mažiau aktyvų, socialiai pažeidžiamą jaunimą, kuriam taip pat turi būti sukurtos erdvės mieste ir galimybės reikštis. Todėl miesto savivaldybės pareiga yra numatyti ir suplanuoti tokių erdvių atsiradimą mieste, siekti, kad kiekvienoje seniūnijoje būtų sukurtos įvairius jaunimo poreikius tenkinančios aikštelės.
                 Šiais metais savivaldybės lėšomis bus atlikta jaunimo apklausa ir situacijos tyrimas, pagal kurį bus galima tiksliau planuoti savivaldybės žingsnius, siekiant kuo efektyviau panaudoti turimus resursus ir kurti geresnes sąlygas jaunimui gyventi ir dirbti gimtajame mieste, o atvykusiems iš kitų miestų jaunuoliams Kaunas taptų miestu, kuriame galima  save investuoti.
 

Kaip viešąjį interesą supranta miesto politikai

On: July 27th, 2010 at 2:36 pm | In: Mintys

                   Liepos 23 d. Kauno miesto Tarybos posėdžio metu, nagrinėjant bendrojo plano pakeitimo klausimą, tarp visų siūlomų pakeitimų buvo svarstomas ir taip vadinamo M. Valančiaus g. skverelio dalies paskirties pakeitimas – iš bendro naudojimo į komercinės paskirties teritoriją (įteisinti mažaaukščių gyvenamųjų namų statybą ir inžinerinės infrastruktūros teritoriją). Mat ta teritorija, esanti šalia šv. Gertrūdos g. ir Kumelių g., yra valstybinė žemė, kuri buvo išnuomota ir savininkai po keletos nesėkmingų bandymų gauti leidimus užstatyti tą teritoriją, pagaliau sulaukė žalios šviesos. Neatsitiktinai, nes rado rimtų “argumentų” – 1999 m. posėdžiavusi Ekspertų taryba prie Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio skatino atstatyti XVI-XVIII a. senamiesčio užstatymą. Atseit rado buvusių senovinių pastatų liekanų (reikšminga pastaba: Senamiestyje rado buvusių pastatų liekanų!).
                 Nuoširdžiai dėl M. Valančiaus skverelio išsaugojimo ir panaudojimo visuomenės poreikiams pasisakė keletas miesto Tarybos narių (tame tarpe ir keletas iš TS-LKD frakcijos, džiugina, kad pasisakė ir viena dama iš laissez-faire frakcijos narių, kuri suprato, ką reiškia ginti viešąjį interesą). Tačiau itin nemaloniai nustebino kai kurių politikų ir administracijos darbuotojų iškeltas klausimas – kas gi tas viešasis interesas? Gėda pelėda, kai miesto politikai pradeda diskutuoti dėl tokių sąvokų, nors juk negalime pykti, Tarybos nario priesaika LR Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinta tik 2008 m., todėl 2007 m. išrinktoms savivaldybių taryboms priesaikos tekstas negalioja („Aš (vardas, pavardė), prisiekiu gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai atlikti visas savivaldybės tarybos nario pareigas ir susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių gyventojų teises ir viešuosius interesus. Tepadeda man Dievas“).

                             Tikėtina, kad po keletos metų, kauniečiai iki šiol galėję džiaugtis M. Valančiaus gatvelės meno galerijų parodomis po atviru dangumi šalia senosios žibalinės, žalia erdve ir gatvelės, kuri vadinama Kauno Monmartru unikalumu, neturės galimybių didžiuotis, nes ji pasislėps už komercinės paskirties pastatų. Miesto politikų dėl šios teritorijos išbraukimo iš bendrojo plano pakeitimų sąrašo nepavyko įtikinti ir su 430 gyventojų parašais.   
                 Pabaigai, interneto enciklopedijose pateiktų „viešojo intereso“ apibūdinimų:  tai visuomenei svarbi vertybė, gėris, kurio užtikrinimu turi rūpintis valdžios įstaigos (taip pat ir viešojo administravimo subjektai), ir į kurį neatsižvelgus būtų pažeistos ne vieno, o daugelio žmonių teisės ir teisėti interesai. Viešojo intereso, kaip aukštesnio tikslo, samprata implikuoja, kad viešasis interesas – tai civilizacijos išlikimo užtikrinimo tikslas, kuris yra svarbesnis už trumpalaikius ar siauresnius kitus interesus. Lietuvoje, jei kitos institucijos to nepadaro, viešąjį interesą gina prokurorai.

 

Indijos politinis gyvenimas iš arčiau

On: May 4th, 2009 at 10:09 am | In: Mintys

                 Rinkimai vyksta ne tik Lietuvoje ir nebūtinai kaip Lietuvoje. Tuo įsitikinau studijų vizitu viešėdama Indijoje.
                 Indijos Respublika su 1,16 milijardo gyventojų yra didžiausia demokratija ir antra pagal ekonomikos augimą valstybė pasaulyje (BVP augimas 9%, eksporto 25,8%, importo 29%, 2007-2008).
                 Indija yra Federacinė Respublika susidedanti iš 28 valstijų ir 7 suvienytų teritorijų, turinti parlamentinę valdymo sistemą: Lok Sabha (Tautos namai arba Žemieji Indijos parlamento rūmai) ir Rajya Sabha (Valstijų taryba arba Aukštieji rūmai, iš 245 vietų). 15-ieji Lok Sabha rinkimai Indijoje vyksta penkiomis fazėmis, pradedant balandžio 16 d. ir tęsis visą gegužės mėnesį. Didžiausia Lok Sabha galia yra 552 vietos, iš kurių 530 narių atstovauja valstijas, 20 narių gina suvienytas teritorijas ir ne daugiau 2 narių iš anglo-indų bendruomenės, kurie paskiriami Prezidento penkerių metų laikotarpiui.
                 Pirmą kartą per 30 metų Indijos rinkimai vyks naujose rinkimų apygardų ribose. Šie pokyčiai buvo įgyvendinti po Ribų nustatymo komisijos (angl. Delimitation Commission) išvadų. Vienas didžiausių pokyčių buvo sujungti rajonus skirtingose rinkimų apygardose siekiant panaikinti gyventojų populiacijos ir vietų skaičių parlamente nesuderinamumą. Tačiau kuriam laikui Indijos vyriausybė atidėjo ribų nustatymą Arunachal Pradesh, Assam, Jharkhand, Manipur ir Nagaland valstijose.
 

                                  Pagrindinės politinės partijos


                 Bharatiya Janta Partija (angl. Bharatiya Janta Party, BJP) - Jana Sangha politinė partija įsteigta 1951 m., vėliau pasivadino Bharatiya Janta Partija. 1996 m. iškilo kaip viena didžiausių partijų parlamente, o 1999 m. atėjo į valdžią kaip Nacionalinis demokratinis alijansas. Partijos tikslas įtvirtinti demokratinės valstybės garantuojamas lygias galimybes ir tikėjimo bei išraiškos laisvę. Partija remia ekonominės ir politinės galių decentralizaciją. Pagrindinė programa - pasiekti, kad iki 2020 m. Indija taptų išsivysčiusia ir galinga valstybe; išplėsti ir pagilinti ekonomines reformas, pagrįstas patikimais siūlymais; patenkinti svarbiausius poreikius išsilavinimo, sveikatos priežiūros, apgyvendinimo, kultūros srityse; moterų įgalinimas visose srityse; suaktyvinti dialogą su Pakistanu, siekiant rasti galutinį sprendimą visoms dvišalėms problemoms.

                Nacionalinis demokratinis alijansas (angl. National Democratic Alliance, NDA) – alijansas, įtraukiantis skirtingas nacionalines ir regionines politines partijas vadovaujamas BJP siekiant formuoti vyriausybę. Bendras partijos manifestas 1999 metų rinkimuose buvo “Darbotvarkė išdidžiai, klestinčiai Indijai”. NDA savo vizijoje mato Indiją kaip išsivysčiusią šalį. Partijos įsipareigojimas padaryti Indiją super ekonominės galios valstybe, apjungti kaimiškąją ir miestiškąją Indiją, keliais sujungti labiausiai nutolusias vietoves.

                 Indijos Nacionalinis Kongresas (angl. Indian National Congress ) – seniausia politinė partija Indijoje suformuota 1885 m. buvo stipriausia jėga šalies nepriklausomybės kovose, išlaikiusi valdžią daugybę metų po jų. Dinastija siekia Jawaharlal Nehru, Indijos pirmojo ministro pirmininko laikus. Jo duktė, Indira Gandhi, buvusi aktyvi kovotoja už laisvę, natūraliai tapo įpėdine valdžioje. Priverstinis demokratinių institucijų suspendavimas pelnė jai daug kritikos ir privedė prie daugybės anti-Kongreso frakcijų gimimo. Indira Gandhi buvo nužudyta 1984 m. savo pačios asmens sargybinių. Jos sūnus Rajiv Gandhi, tuomet dar politikos naujokas, nušlavė rinkimus su aiškia simpatija. Jo tragiškas nužudymas 1999 m. vėl atvedė Kongresą į valdžią, su ministru pirmininku Narasimha Rao priešakyje. 1998 m. į politiką įsitraukė ponia Sonia Gandhi (kilusi iš Italijos), vėliau perėmusi partijos vairą į savo rankas. Tai buvo laikotarpis kai partijai labiausiai reikėjo Nehru – Gandhi šeimos palaikymo. Pagrindinės partijos programinės nuostatos: darbo vietų sukūrimas; skurdo mažinimas; valstybės investicijų žemės ūkiui padidinimas; vieno trečdalio kvotų skyrimas moterims; komisijos šiaurės-rytų valstijų problemoms spręsti sukūrimas.

                 Bahujan Samaj Partija (angl. Bahujan Samaj Party, BSP) – buvo suformuota 1984 m., Kanshi Ram iniciatyva, kuris išliko lyderiu iki šių dienų. Nepaisant to, kad partija Rinkimų komisijos yra pripažįstama kaip nacionalinė, ji efektyviai veikia tik tam tikrose šiaurės Indijos valstijose. Partijose ideologija remiasi argumentu, kad dauguma yra engiama išrinktosios aukštuomenės, todėl jos tikslas tai pakeisti pasitelkiant valdžios galias. Mayawati ir Kanshi Ram yra dvi pagrindinės figūros partijoje. Pirmą kartą BSP dalyvavo rinkimuose 1984 m., bet gerai nepasirodė. Būdami valdžioje 1995 m. patyrė keletą nesutarimų. Vėliau 2002-2003 m. įsivėlė į korupcijos skandalą su projektu „Taj Koridorius“, šalia Taj Mahalio pastatyti naujus pastatus turistų patogumui. Tyrimas taip ir nebuvo baigtas… Taigi, tik rinkėjai gali spręsti šios partijos patikimumą.

                 Samajwadi Partija  - dienos šviesą išvydo 1992 m. spalio 4 d., Mulayam Singh Yadav buvo išrinktas partijos pirmuoju prezidentu. Politikoje šis asmuo jau nuo 1967 m.: 1993-1995 m. buvo Uttar Pradesh valstijos ministras, 1996-1998 m. Gynybos ministras. 13-ajame Lok Sabha parlamente ši partija buvo penktoji didžiausia partija, turinti 27 vietas. Partija pasisako už lygiateisiškumą ir gerovę, tiki demokratiniu socializmu ir priešinasi nekontroliuojamam tarptautinių kompanijų atėjimui į Indiją. Žemės ūkis ir mažos bei vidutinės įmonės yra Indijos ekonomikos pagrindas, todėl partija siekia, kad visa parama būtų skirta šiems sektoriams. Griežtai pasisako prieš kolektyvines pajėgas. Pagrindinės idėjos: panaikinti neraštingumą tarp musulmonų, sukurti daugiau įdarbinimo galimybių, panaikinti skurdą.

                Samata Partija (SP) – suformuota 1994 m., kai atsiskyrė George Fernandes ir Nitish Kumar frakcija. Pagrindinė priežastis – partijos ideologija pasikeitė į kastizmą. George Fernandes populiarumas išaugo 1977- 1979 metais dėl priešinimosi tarptautinėms kompanijoms. Tai jis buvo pagrindinis asmuo, kuris stovėjo už plao išsiųsti „Coca-Cola“ kompaniją iš Indijos. 1996 m. partija susivienijo su BJP ir laimėjo 8 vietas, 1998 m. rinkimuose vėlgi suvienijusi jėgas su BJP laimėjo 12 vietų. Nuo to laiko du lyderiai tapo ministrais Nacionalinio demokratinio aljanso vyriausybėje: George Fernandes (Gynybos), Nitish Kumar (Geležinkelių). Pagrindinės idėjos: priešintis ir baigti kolektyvizmą, išnaikinti visų lygių korupciją, padidinti šalies saugumą.

                 Kai kurios partijos dar oficialiai nepaskelbė savo kandidatų į šalies ministro pirmininko postą. Jau 2008 m. sausio 23 d. Nacionalinis demokratinis aljansas kartu su BJP ir sąjungininkais oficialiai kandidatu 2009 metų rinkimams išrinko p. L.K. Advani. Indijos Nacionalinis Kongresas su sąjungininkais oficialiai dar neskelbia savo ministro pirmininko kandidatūros, tačiau manoma, kad juo taps Rahul Gandhi, ankstesniojo ministro pirmininko Rajiv Gandhi ir Jungtinio Pažangos Aljanso (angl. United Progressive Alliance, UPA) pirmininkės Sonia Gandhi sūnus. Dėl ko gi visa ši konkurencija? Ministras pirmininkas Indijoje yra vyriausybės vadovas ir turi daugiausia vykdomąsias galias. Paskirtas Prezidento, ministras pirmininkas pagal nustatytą tvarką yra remiamas partijos arba partijų aljanso, turinčių daugumą parlamento Žemuosiuose rūmuose.

                 Tikimasi, kad rinkimai Indijoje atneš pokyčių tokiuose probleminiuose klausimuose kaip įsidarbinimas (lėtėjanti ekonomika ir nedarbas, ypač miestuose), infliacija, terorizmas, kartu su Pakistano raida ir įtaka Indijos saugumui.
Pagal apklausas, 83 proc. gyventojų mano, kad dauguma Indijos politikų yra korumpuoti. Pirminis daugumos politikų motyvas yra uždirbti pinigus (59 proc.); dirbti valstybei (27 proc.); dirbti visuomenei (13 proc.). Į klausimą ar politikų klasė pasikeis, 54 proc. teigė, kad jie neturės kito pasirinkimo kaip tik tobulėti; liks korumpuota (44 proc.).

                 Yra vilties, kad tokioje didelėje ir skirtingoje šalyje kaip Indija rinkėjai gali pakeisti dalykus į gera, atsižvelgiant į tai, kad rinkimų procesas yra stiprus instrumentas nusiųsti žinutę politikams. Yra dvi rinkėjų grupės, iš kurių politikai bandys išpešti kuo daugiau balsų. Per 100 mln. jaunų žmonių pirmą kartą dalyvaus rinkimuose. Visos partijos nori kuo didesnio gabalėlio nuo šio pyrago. Politikai lanko studentų miestelius, atidaro naujas sporto sales. Jaunimas yra paskutinė viltis, kuri iš tiesų gali pakeisti šalį.
Kita didelė rinkėjų grupė – moterys. Jos taip pat turi savo atskiras problemas ir programas, tačiau reikia įvertinti tai, kad dauguma moterų kaimo vietovėse balsuoja taip kaip nori jų vyrai. Miestuose rinkimų dieną jos apskritai nenori eiti balsuoti. Taigi moterų balsai nesuteikia tiek daug vilčių. Be šių grupių yra ir kitų rinkėjų, kaip pvz. įvairios mažumos, kastos, sub-kastos, regionai, ir t.t.
                 Viena naujovė rinkimų kampanijoje į Lok Sabha yra naujasis politikų šūkis „Jai Ho”, pelnęs populiarumą laimėjus ne vieną Oskarą filmui “Šiukšlynų milijonierius”. Kiekviena politinė partija stengiasi „Jai Ho” padaryti savo devizu. Indijos Nacionalinis Kongresas jau įsigijo šios dainos teises, kai tuo tarpu BJP irgi naudoja dainą rinkimų kampanijoje ir visai nesidžiaugia, kad kopijavimo teises turi kiti. BJP pareiškė, kad tai visos šalies daina ir bet kas gali ją naudoti. Tai ne pirmas kartas kai filmų muzika ir dainos yra naudojamos rinkimų kampanijose, tačiau tikrai pirmas, kai daina sukuria pagrindą politikų ginčams.
                Galutinė data sudaryti naująjį Indijos parlamentą yra š.m. birželio 2 d. Iki to laiko lyderiai dalyvaus realybės patikrinime – bus pamirštos naujos draugystės, pratrūks nauji priešiškumai. Kartais kova gali būti ir nemaloni. Viskas įmanoma Indijoje (angl. Anything possible in India).

 Parengta pagal dienraštyje “The Times of India” ir interneto svetainėje www.indian-elections.com skelbtą informaciją.
 

 
   

India’s political life at a glance

On: March 24th, 2009 at 6:24 am | In: Thoughts in english

By Laura Ramanauskaite-Stasiauskiene

Ahmedabad, India

08\03\2009

Edited by Sudarshan Golecha

             The Republic of India with its population of 1,16 bill, is world largest democracy and second fastest-growing economy (GDP growth rate 9 %, exports growing rate 25,8%, imports 29% (2007-08)). India is a Federal Republic of 28 states and 7 Union Territories that are ruled by parliament government: Lok Sabha (House of People or the Lower House of the Indian Parliament) and Rajya Sabha (Council of States or Upper House of 245 seats). The 15th Lok Sabha Election of India is scheduled to be held by the month of May 2009. The maximum strength of Lok Sabha is 552, comprising 530 members who represent the States, up to 20 members who stand for the Union Territories and not more than 2 members from the Anglo-Indian Community who are nominated by the President for five years term.  

              The India Election 2009 will be contested on new constituency boundaries for the first time in over 30 years and the change was implemented on the findings of the Delimitation Commission. Some of the major changes include merging of areas of various constituencies to eradicate population inconsistencies between different seats and reservation and de-reservation of seats. But, for the time being, the Government of India has postponed delimitation in the states of Arunachal Pradesh, Assam, Jharkhand, Manipur and Nagaland. 

The main political parties in India


            National Democratic Alliance (NDA) - is an alliance involving various national and regional political parties led by the BJP to form the government. It common manifesto in the 1999 elections was called, ‘An Agenda for a Proud, Prosperous India’. NDA defines its vision as ‘India as a developed nation. The main agendas for the elections are: to get 8 to 10% GDP growth rate on a sustainable basis over the next five years. The NDA is commitment to make India an economic superpower; Bridge the gap between rural and urban India; Road connectivity of the remotest of the places.  
Bharatiya Janta Party (BJP) -   Jana Sangha was a political party founded in 1951 which later came to be known as Bhartiya Janata Party. In 1996 it emerged as a single largest party in a hung parliament and then in 1999 came into power as a part of NDA Alliance under the leadership of Shri. Atal Bihari Vajpayee. The aim of the party is to establish a democratic state guaranteeing equality of opportunity and liberty of faith and expression. The Party stands for decentralisation of economic and political power. The main agendas for the elections are: Making India a Developed Nation and a Great Power by 2020; Broadening and deepening of economic reforms, based on a self-reliant approach; To fulfill the basic needs in education, healthcare, housing, cultural development; Commitment to women’s all-round empowerment · Intensifying dialogue with Pakistan to find a lasting solution to all bilateral issues.                                                                                              Indian National Congress  - the oldest Indian political party, the Indian National Congress was formed in 1885 and was the most powerful force behind the country’s struggle for independence It also held power for most years after independence. The dynasty goes back to the time of Jawaharlal Nehru, India’s first Prime Minister. His daughter, Indira Gandhi, active during the years of the freedom struggle was the natural heir to the throne. The suspension of democratic institutions during emergency earned her many critics and also led to the birth of many anti-Congress factions. Indira Gandhi was assassinated in 1984. Rajiv Gandhi, then a political novice, swept the polls through the apparent sympathy wave. His tragic assassination again brought the Congress to power in 1991, with PV Narasimha Rao as the Prime Minister. In 1999 Mrs. Sonia Gandhi entered politics and took the reins of the party. This was the time when the party most needed the support of the Nehru -Gandhi Family. The main agendas for the elections are: Generation of more jobs; Eradication of poverty; Step up public investment in agriculture; One-third reservation for women; Commission for the problems of North Eastern States. With Sonia Gandhi as its President and the contender for the Prime Minister’s post, see if the Gandhi fame works.                  Bahujan Samaj party (BSP) - the BSP was formed in 1984 by Kanshi Ram who has remained party leader ever since. The party emerged from Kanshi Ram’s earlier activity promoting the interests of Scheduled Caste government employees. Kanshi Ram was able to promote the organisation in the states of Punjab, Uttar Pradesh, Haryana and Madhya Pradesh. Although the BSP is recognised by the Election Commission as a national party it effectively functions on certain North Indian states only. It’s ideology is based on the argument that the majority are oppressed by the select upper class. It aims to change this using the government power.
             Mayawati and Kanshi Ram are the two key figures of the party. The BSP first entered the election fray in 1984 but did not do well. It started to rise in the post alliances era. While in power in 1995, the BSP was clouded in several controversies. It still has risen with it’s limited following based on the cast credentials. It’s single point program is the upliftment of dalits. With a limited followin of the dalits and in light og various controversiesincluding the Taj Corridor, people’s mandate can only decide it’s acceptablity
                          Samajwadi Party - came into existences on 4th October 1992. Shri Mulayam Singh Yadav was elected party’s first president. The Party Vice President is Shri Janeshwar Mishra. Mulayam Singh Yadav has been in politics since 1967. He has been the chief Minister of Uttar Pradesh - 1993-95, and Union Defence Minister 1996-1998. In the 13th Lok Sabha, it was the 5th largest party with 27 mambers. Samajwadi Party stands for Equality and Prosperity of all. It is deadly against communal forces. Samajwadi Party is in favour of ‘Indo Pak Bangladesh Mahasangh’. Party believes in democratic socialism and opposes uncontrolled entry of Multinational companies to India. Party believes that Agriculture, Small and Medium scale Industry is the backbone of Indian Economy and hence every assistance should be given to these sectors.
The main agendas for the elections: Provision for reservation in jobs, medical and technical institutions; Reconstitution of the Shanti Suraksha Bal; Remove illiteracy amongst Muslims; creating more employment opportunities and removing poverty.
              
            Samata Party (SP) - was formed in 1994 when a faction lead by George Fernandes and Nitish Kumar broke away from Janta Dal. The reason was that the party ideology had shifted to castism. George Fernades rose to fame during 1977- 79 for his opposition to multinational companies. He was the key figure behind packing off Coca cola from India then. He campaigned against BJP calling it a communal party. In 1996 Samata Party came into alliance with BJP and won on eight seats, six in Bihar and one each in Uttar Pradesh and Orissa. Before this it was largely based in Bihar only. In 1998 elections again in alliance with BJP it won twelve seats, ten from Bihar and two from Uttar Pradesh. Since then the two leaders George Fernandes and Nitish Kumar were Union Ministers in the NDA government; George Fernandes the Defence Minister and Nitish Kumar the Railway Minister. More recently with yet another split in Janta Dal, SP has been able to rope in Janta Dal Led by Sharad Yadav, Lok Shakti led by Ramakrishna Hegde and Samata Party on a single platform for the NDA. The main agendas for the elections are: oppose and end communalism; eradicate corruption at all levels; increased security of the nation. 
              
             Some of the political parties haven’t officially announced their candidates for Prime Ministers for Election 2009. The National Democratic Alliance comprising the BJP and its allies officially elected L. K. Advani as their candidate for Prime Minister for general election 2009 on January 23rd 2008.

             The Indian National Congress (INC) and its allies though haven’t announced their candidate for Prime Minister. One speculation is Rahul Gandhi, the son of the late Prime Minister Rajiv Gandhi and UPA Chairperson Sonia Gandhi. Apart from them, the other political parties haven’t yet officially announced their Prime Ministerial candidates. 
             
What for all this competition you may ask? The Prime Minister is the head of government in India and exercises most executive powers. Appointed by the President, the Prime Minister is by convention supported by the party or political alliance holding the majority of seats in the lower house of Parliament.             Elections in India expected to bring some changes in issues like jobs (slowing economy and job losses is a worry, certainly in urban areas), inflation, terrorism, along with developments in Pakistan and their impact on India’s security.             According to surveys, 83% of people think that most of India’s politicians are corrupt. People think that primary motive of most politicians is to make money (59%); to work for the country (27%); to work for the public (13%); don’t know/can’t say (1%). Will the political class change? Will have no choice but to improve (54%); will remain corrupt (44%); don’t know/can’t say (2%).             

There is hope that in the country as large and diverse as India the voters can change things for the better since the electoral process is a powerful instrument to send a message to politicians. There are two groups of voters where politicians will try doing their best to pick their votes. This time 100 mln. (10 Cr) new youth voters are going to cast their vote. From BJP to INC and BSP to SP everybody wants a big piece of this cake. Now Rahul is visiting college campus and Mr Advani is opening gym.  Till election young people will hear some more such events to attract youth. Youth is last hope for India which can really change the nation.

Another big piece is women voters, all parties are trying to grab as many as women votes. Women also have their own issues and agenda, but there must be not forgotten that most women in rural area cast their vote where her husband wants. In Urban area they don’t want to go polling both on voting day. That’s the reason why there’s less hope on women voters. There are and many more pieces like minorities, cast, sub cast, region, etc.             

One new thing in 15th Lok Sabha election campaign is politician’s new slogan “Jai Ho”. The word “Jai Ho” has gained much popularity after the winning of Oscars for Slumdog Millionaire. Every political party is trying to make ‘Jai Ho’ the theme slogan. The Congress has already bought the rights to the song Jai Ho. The BJP has also used the song in its campaign and they are not happy about the fact that the Congress has bought the copy rights. BJP campaign committee member Atul Shah said that the Congress has divided artists on party lines by buying the song rights. According to him the song does not belong to anyone. It is a song for the entire country and anyone should be able to use the song. This is not the first time that film music and songs have been used in several campaigns in India. But yes, probably this is for the first time, a song has created grounds for a political battle.              

The deadline for constituting new Lok Sabha is June 2nd, 2009. Till that time leaders will take reality check – new friendships will be forged, fresh enmities will break out. The battle may be ugly at times, since it’s said “Anything possible in India”.   

 

Sources:

1.      “The Times of India”

2. Internet site: www.indian-elections.com

 

 

 

 

 

Cherchez un lobbyiste!

On: February 12th, 2009 at 11:46 am | In: Mintys

Ieškokite lobisto!

               Stebėtina, kad žmonės pasirodo esantys tikrais žinovais, kai tenka susitikimuose su valdžios atstovais išsakyti savo susierzinimą neegzistuojančiais kasos aparatais turguose ar nebarstytomis žiemą gatvėmis ir nevalytais savo! namų kiemais, bet kai reikia pasiūlymą kantriai ir argumentuotai pateikti savivaldos ar valstybės institucijai, kad balsas taptų juodu ant balto išdėstytu įstatymu, nedaugelis tesugebame.
               Sąlyginai daug paplitęs bruožas ar būsena šiandieninėje Lietuvoje  - abejingumas, lemia ir piliečių nesidomėjimą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų sprendžiamais reikalais. Žiniasklaida daugmaž nušviečia svarbiausius politinius, kultūrinius, kriminalinius įvykius, tačiau į klausimą kuo gyvena šiandieninė Europa atsakytų ne kiekvienas, nors tikėtina, kad daugelis tikrai paminėtų energetinio saugumo problemas.
               Atsižvelgiant į tai, kad Europos institucijų mechanizmas sukasi gan lėtai, kiekvienas klausimas yra diskutuojamas ne tik Europos parlamento, Europos tarybos ar Europos komisijos posėdžiuose, bet ir pasikvietus suinteresuotas grupes, įmonių, kompanijų atstovus ir MEP‘us (angl. Member of European parliament – Europos parlamento narys). Todėl ir sąvoka lobizmas Europoje yra suprantama natūraliai, tai nieko nestebina. Klausimai, kurių aptarti kviečia nevyriausybinės organizacijos (ar privačios kompanijos per šias organizacijas) yra įvairūs – elektromagnetinių laukų įtaka žmonių sveikatai, privačios pramonės paskata ekonominei ir finansinei krizei, Europos konkurencingumas, patarimai mažoms įmonėms strateginės vadybos klausimais sunkmečiu ir t.t.    
               Bendros diskusijos tai tik vienas iš būdų pasiekti reikiamo parlamentaro ausį. Paveikti sprendimą yra ir daugiau, teisės aktais reglamentuotų galimybių – telefonų skambučiai, laiškai, susitikimai su parlamentarais, politinių partijų atstovais, net protesto mitingai ar piketai. Kadangi galutinio sprendimo priėmimas Europos parlamente pereina bent tris pakopas (1. Europos komisija pasiūlo projektą, vienas iš Europos parlamento komitetų parenka pranešėją, kiti komitetai turi teisę teikti siūlymus pranešėjo pranešimui; 2. Parengtą pranešimą peržiūri Parlamento politinės partijos. 3. Pranešimas teikiamas svarstyti plenarinėje sesijoje, kur gali pasisakyti komitetas, partijos, atskiri parlamentarai), lobistams įsiterpti su savo nuomone yra galimybių. Jei klausimas rimtas, jis svarstomas atvirame posėdyje – kur pranešėjas išsako savo poziciją, susipažina su pasiūlymais, gali pasisakyti komisijos atstovai, suinteresuoti visuomenės nariai ir patys lobistai.
Ir pagaliau pirmasis balsavimas. Parlamentas balsuoja ir pareiškia savo nuomonę. Vėliau klausimo pakeitimams turi pritarti Ministrų taryba, arba pakeisti ir priimti vieningą poziciją.
              Toliau klausimas pereina dar keletą balsavimų, kol pasiekia Europos tarybą, o šiai nepritarus Parlamento pakeitimams, organizuojamas „susitaikymo“ komitetas, kuriame tenka susitarti. Jei vis tik nesusitariama – teisės aktas lieka nepriimtas. Jei susitariama, vėl balsuojama.
Susitarimas dėl bendruo sprendimo užima nemažai laiko, tačiau aiškiai reglamentuota lobistų veikla leidžia nesislapstant veikti ir bandyti įtakoti sprendimus.
               Lietuvoje Lobistinės veiklos įstatymas buvo priimtas 2001 m. gegužės 8 d. (pataisytas 2003 m. gegužės 1 d.), tačiau vargu ar įstatymas pakeitė Lietuvos žmonių požiūrį į asmenis, kurie bando pateikti savo siūlymus į valdžią išrinktiems politikams. Šiuo metu Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje yra užsiregistravę 20 lobistų (ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų). Kiek iš jų realiai dirba sunku pasakyti. Pagal įstatymą lobistai gali veikti ne tik Seime ar Vyriausybėje, bet ir kitose valstybės ar savivaldybių institucijose. Apie šio įstatymo tobulumą dar galima diskutuoti, tačiau kartais stebina politikų gretose nenoras įsileisti vietos bendruomenės atstovų ar kitų suinteresuotų gupių svarstant vieną ar kitą piliečius dominantį klausimą.
               Atsižvelgiant į Europoje taikomas lobizmo strategijas peršasi mintis, kad Lietuvos politikai tiesiog nenori atvirai įsileisti į derybas lobizmu užsiimančių asmenų, ypač savivaldybėse vis dar giliai įsišaknijęs slaptasis sprendimų priėmimo būdas (dažniausiai dėl detaliųjų planų). Probleminis klausimas ne kas kam kokį kyšį duos už reikiamą sprendimą, o kiek mūsų politikai ir valstybės tarnautojai yra atviri dalinantis informacija su piliečiais, kurie juos renka; kiek mūsų politikai yra pasirengę prisiimti atsakomybę už sprendimus, kuriuos jie priima ir kiek vis tik prieš korupciją dirbantys asmenys patys yra nekorumpuoti.