Ieškokite lobisto!

               Stebėtina, kad žmonės pasirodo esantys tikrais žinovais, kai tenka susitikimuose su valdžios atstovais išsakyti savo susierzinimą neegzistuojančiais kasos aparatais turguose ar nebarstytomis žiemą gatvėmis ir nevalytais savo! namų kiemais, bet kai reikia pasiūlymą kantriai ir argumentuotai pateikti savivaldos ar valstybės institucijai, kad balsas taptų juodu ant balto išdėstytu įstatymu, nedaugelis tesugebame.
               Sąlyginai daug paplitęs bruožas ar būsena šiandieninėje Lietuvoje  - abejingumas, lemia ir piliečių nesidomėjimą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų sprendžiamais reikalais. Žiniasklaida daugmaž nušviečia svarbiausius politinius, kultūrinius, kriminalinius įvykius, tačiau į klausimą kuo gyvena šiandieninė Europa atsakytų ne kiekvienas, nors tikėtina, kad daugelis tikrai paminėtų energetinio saugumo problemas.
               Atsižvelgiant į tai, kad Europos institucijų mechanizmas sukasi gan lėtai, kiekvienas klausimas yra diskutuojamas ne tik Europos parlamento, Europos tarybos ar Europos komisijos posėdžiuose, bet ir pasikvietus suinteresuotas grupes, įmonių, kompanijų atstovus ir MEP‘us (angl. Member of European parliament – Europos parlamento narys). Todėl ir sąvoka lobizmas Europoje yra suprantama natūraliai, tai nieko nestebina. Klausimai, kurių aptarti kviečia nevyriausybinės organizacijos (ar privačios kompanijos per šias organizacijas) yra įvairūs – elektromagnetinių laukų įtaka žmonių sveikatai, privačios pramonės paskata ekonominei ir finansinei krizei, Europos konkurencingumas, patarimai mažoms įmonėms strateginės vadybos klausimais sunkmečiu ir t.t.    
               Bendros diskusijos tai tik vienas iš būdų pasiekti reikiamo parlamentaro ausį. Paveikti sprendimą yra ir daugiau, teisės aktais reglamentuotų galimybių – telefonų skambučiai, laiškai, susitikimai su parlamentarais, politinių partijų atstovais, net protesto mitingai ar piketai. Kadangi galutinio sprendimo priėmimas Europos parlamente pereina bent tris pakopas (1. Europos komisija pasiūlo projektą, vienas iš Europos parlamento komitetų parenka pranešėją, kiti komitetai turi teisę teikti siūlymus pranešėjo pranešimui; 2. Parengtą pranešimą peržiūri Parlamento politinės partijos. 3. Pranešimas teikiamas svarstyti plenarinėje sesijoje, kur gali pasisakyti komitetas, partijos, atskiri parlamentarai), lobistams įsiterpti su savo nuomone yra galimybių. Jei klausimas rimtas, jis svarstomas atvirame posėdyje – kur pranešėjas išsako savo poziciją, susipažina su pasiūlymais, gali pasisakyti komisijos atstovai, suinteresuoti visuomenės nariai ir patys lobistai.
Ir pagaliau pirmasis balsavimas. Parlamentas balsuoja ir pareiškia savo nuomonę. Vėliau klausimo pakeitimams turi pritarti Ministrų taryba, arba pakeisti ir priimti vieningą poziciją.
              Toliau klausimas pereina dar keletą balsavimų, kol pasiekia Europos tarybą, o šiai nepritarus Parlamento pakeitimams, organizuojamas „susitaikymo“ komitetas, kuriame tenka susitarti. Jei vis tik nesusitariama – teisės aktas lieka nepriimtas. Jei susitariama, vėl balsuojama.
Susitarimas dėl bendruo sprendimo užima nemažai laiko, tačiau aiškiai reglamentuota lobistų veikla leidžia nesislapstant veikti ir bandyti įtakoti sprendimus.
               Lietuvoje Lobistinės veiklos įstatymas buvo priimtas 2001 m. gegužės 8 d. (pataisytas 2003 m. gegužės 1 d.), tačiau vargu ar įstatymas pakeitė Lietuvos žmonių požiūrį į asmenis, kurie bando pateikti savo siūlymus į valdžią išrinktiems politikams. Šiuo metu Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje yra užsiregistravę 20 lobistų (ne tik fizinių, bet ir juridinių asmenų). Kiek iš jų realiai dirba sunku pasakyti. Pagal įstatymą lobistai gali veikti ne tik Seime ar Vyriausybėje, bet ir kitose valstybės ar savivaldybių institucijose. Apie šio įstatymo tobulumą dar galima diskutuoti, tačiau kartais stebina politikų gretose nenoras įsileisti vietos bendruomenės atstovų ar kitų suinteresuotų gupių svarstant vieną ar kitą piliečius dominantį klausimą.
               Atsižvelgiant į Europoje taikomas lobizmo strategijas peršasi mintis, kad Lietuvos politikai tiesiog nenori atvirai įsileisti į derybas lobizmu užsiimančių asmenų, ypač savivaldybėse vis dar giliai įsišaknijęs slaptasis sprendimų priėmimo būdas (dažniausiai dėl detaliųjų planų). Probleminis klausimas ne kas kam kokį kyšį duos už reikiamą sprendimą, o kiek mūsų politikai ir valstybės tarnautojai yra atviri dalinantis informacija su piliečiais, kurie juos renka; kiek mūsų politikai yra pasirengę prisiimti atsakomybę už sprendimus, kuriuos jie priima ir kiek vis tik prieš korupciją dirbantys asmenys patys yra nekorumpuoti.
  

Leave a Reply

You must be logged in to post a comment.