Rinkimai vyksta ne tik Lietuvoje ir nebūtinai kaip Lietuvoje. Tuo įsitikinau studijų vizitu viešėdama Indijoje.
                 Indijos Respublika su 1,16 milijardo gyventojų yra didžiausia demokratija ir antra pagal ekonomikos augimą valstybė pasaulyje (BVP augimas 9%, eksporto 25,8%, importo 29%, 2007-2008).
                 Indija yra Federacinė Respublika susidedanti iš 28 valstijų ir 7 suvienytų teritorijų, turinti parlamentinę valdymo sistemą: Lok Sabha (Tautos namai arba Žemieji Indijos parlamento rūmai) ir Rajya Sabha (Valstijų taryba arba Aukštieji rūmai, iš 245 vietų). 15-ieji Lok Sabha rinkimai Indijoje vyksta penkiomis fazėmis, pradedant balandžio 16 d. ir tęsis visą gegužės mėnesį. Didžiausia Lok Sabha galia yra 552 vietos, iš kurių 530 narių atstovauja valstijas, 20 narių gina suvienytas teritorijas ir ne daugiau 2 narių iš anglo-indų bendruomenės, kurie paskiriami Prezidento penkerių metų laikotarpiui.
                 Pirmą kartą per 30 metų Indijos rinkimai vyks naujose rinkimų apygardų ribose. Šie pokyčiai buvo įgyvendinti po Ribų nustatymo komisijos (angl. Delimitation Commission) išvadų. Vienas didžiausių pokyčių buvo sujungti rajonus skirtingose rinkimų apygardose siekiant panaikinti gyventojų populiacijos ir vietų skaičių parlamente nesuderinamumą. Tačiau kuriam laikui Indijos vyriausybė atidėjo ribų nustatymą Arunachal Pradesh, Assam, Jharkhand, Manipur ir Nagaland valstijose.
 

                                  Pagrindinės politinės partijos

                 Bharatiya Janta Partija (angl. Bharatiya Janta Party, BJP) - Jana Sangha politinė partija įsteigta 1951 m., vėliau pasivadino Bharatiya Janta Partija. 1996 m. iškilo kaip viena didžiausių partijų parlamente, o 1999 m. atėjo į valdžią kaip Nacionalinis demokratinis alijansas. Partijos tikslas įtvirtinti demokratinės valstybės garantuojamas lygias galimybes ir tikėjimo bei išraiškos laisvę. Partija remia ekonominės ir politinės galių decentralizaciją. Pagrindinė programa - pasiekti, kad iki 2020 m. Indija taptų išsivysčiusia ir galinga valstybe; išplėsti ir pagilinti ekonomines reformas, pagrįstas patikimais siūlymais; patenkinti svarbiausius poreikius išsilavinimo, sveikatos priežiūros, apgyvendinimo, kultūros srityse; moterų įgalinimas visose srityse; suaktyvinti dialogą su Pakistanu, siekiant rasti galutinį sprendimą visoms dvišalėms problemoms.
                Nacionalinis demokratinis alijansas (angl. National Democratic Alliance, NDA) – alijansas, įtraukiantis skirtingas nacionalines ir regionines politines partijas vadovaujamas BJP siekiant formuoti vyriausybę. Bendras partijos manifestas 1999 metų rinkimuose buvo “Darbotvarkė išdidžiai, klestinčiai Indijai”. NDA savo vizijoje mato Indiją kaip išsivysčiusią šalį. Partijos įsipareigojimas padaryti Indiją super ekonominės galios valstybe, apjungti kaimiškąją ir miestiškąją Indiją, keliais sujungti labiausiai nutolusias vietoves.
                 Indijos Nacionalinis Kongresas (angl. Indian National Congress ) – seniausia politinė partija Indijoje suformuota 1885 m. buvo stipriausia jėga šalies nepriklausomybės kovose, išlaikiusi valdžią daugybę metų po jų. Dinastija siekia Jawaharlal Nehru, Indijos pirmojo ministro pirmininko laikus. Jo duktė, Indira Gandhi, buvusi aktyvi kovotoja už laisvę, natūraliai tapo įpėdine valdžioje. Priverstinis demokratinių institucijų suspendavimas pelnė jai daug kritikos ir privedė prie daugybės anti-Kongreso frakcijų gimimo. Indira Gandhi buvo nužudyta 1984 m. savo pačios asmens sargybinių. Jos sūnus Rajiv Gandhi, tuomet dar politikos naujokas, nušlavė rinkimus su aiškia simpatija. Jo tragiškas nužudymas 1999 m. vėl atvedė Kongresą į valdžią, su ministru pirmininku Narasimha Rao priešakyje. 1998 m. į politiką įsitraukė ponia Sonia Gandhi (kilusi iš Italijos), vėliau perėmusi partijos vairą į savo rankas. Tai buvo laikotarpis kai partijai labiausiai reikėjo Nehru – Gandhi šeimos palaikymo. Pagrindinės partijos programinės nuostatos: darbo vietų sukūrimas; skurdo mažinimas; valstybės investicijų žemės ūkiui padidinimas; vieno trečdalio kvotų skyrimas moterims; komisijos šiaurės-rytų valstijų problemoms spręsti sukūrimas.
                 Bahujan Samaj Partija (angl. Bahujan Samaj Party, BSP) – buvo suformuota 1984 m., Kanshi Ram iniciatyva, kuris išliko lyderiu iki šių dienų. Nepaisant to, kad partija Rinkimų komisijos yra pripažįstama kaip nacionalinė, ji efektyviai veikia tik tam tikrose šiaurės Indijos valstijose. Partijose ideologija remiasi argumentu, kad dauguma yra engiama išrinktosios aukštuomenės, todėl jos tikslas tai pakeisti pasitelkiant valdžios galias. Mayawati ir Kanshi Ram yra dvi pagrindinės figūros partijoje. Pirmą kartą BSP dalyvavo rinkimuose 1984 m., bet gerai nepasirodė. Būdami valdžioje 1995 m. patyrė keletą nesutarimų. Vėliau 2002-2003 m. įsivėlė į korupcijos skandalą su projektu „Taj Koridorius“, šalia Taj Mahalio pastatyti naujus pastatus turistų patogumui. Tyrimas taip ir nebuvo baigtas… Taigi, tik rinkėjai gali spręsti šios partijos patikimumą.
                 Samajwadi Partija  - dienos šviesą išvydo 1992 m. spalio 4 d., Mulayam Singh Yadav buvo išrinktas partijos pirmuoju prezidentu. Politikoje šis asmuo jau nuo 1967 m.: 1993-1995 m. buvo Uttar Pradesh valstijos ministras, 1996-1998 m. Gynybos ministras. 13-ajame Lok Sabha parlamente ši partija buvo penktoji didžiausia partija, turinti 27 vietas. Partija pasisako už lygiateisiškumą ir gerovę, tiki demokratiniu socializmu ir priešinasi nekontroliuojamam tarptautinių kompanijų atėjimui į Indiją. Žemės ūkis ir mažos bei vidutinės įmonės yra Indijos ekonomikos pagrindas, todėl partija siekia, kad visa parama būtų skirta šiems sektoriams. Griežtai pasisako prieš kolektyvines pajėgas. Pagrindinės idėjos: panaikinti neraštingumą tarp musulmonų, sukurti daugiau įdarbinimo galimybių, panaikinti skurdą.
                Samata Partija (SP) – suformuota 1994 m., kai atsiskyrė George Fernandes ir Nitish Kumar frakcija. Pagrindinė priežastis – partijos ideologija pasikeitė į kastizmą. George Fernandes populiarumas išaugo 1977- 1979 metais dėl priešinimosi tarptautinėms kompanijoms. Tai jis buvo pagrindinis asmuo, kuris stovėjo už plao išsiųsti „Coca-Cola“ kompaniją iš Indijos. 1996 m. partija susivienijo su BJP ir laimėjo 8 vietas, 1998 m. rinkimuose vėlgi suvienijusi jėgas su BJP laimėjo 12 vietų. Nuo to laiko du lyderiai tapo ministrais Nacionalinio demokratinio aljanso vyriausybėje: George Fernandes (Gynybos), Nitish Kumar (Geležinkelių). Pagrindinės idėjos: priešintis ir baigti kolektyvizmą, išnaikinti visų lygių korupciją, padidinti šalies saugumą.
                 Kai kurios partijos dar oficialiai nepaskelbė savo kandidatų į šalies ministro pirmininko postą. Jau 2008 m. sausio 23 d. Nacionalinis demokratinis aljansas kartu su BJP ir sąjungininkais oficialiai kandidatu 2009 metų rinkimams išrinko p. L.K. Advani. Indijos Nacionalinis Kongresas su sąjungininkais oficialiai dar neskelbia savo ministro pirmininko kandidatūros, tačiau manoma, kad juo taps Rahul Gandhi, ankstesniojo ministro pirmininko Rajiv Gandhi ir Jungtinio Pažangos Aljanso (angl. United Progressive Alliance, UPA) pirmininkės Sonia Gandhi sūnus. Dėl ko gi visa ši konkurencija? Ministras pirmininkas Indijoje yra vyriausybės vadovas ir turi daugiausia vykdomąsias galias. Paskirtas Prezidento, ministras pirmininkas pagal nustatytą tvarką yra remiamas partijos arba partijų aljanso, turinčių daugumą parlamento Žemuosiuose rūmuose.
                 Tikimasi, kad rinkimai Indijoje atneš pokyčių tokiuose probleminiuose klausimuose kaip įsidarbinimas (lėtėjanti ekonomika ir nedarbas, ypač miestuose), infliacija, terorizmas, kartu su Pakistano raida ir įtaka Indijos saugumui.
Pagal apklausas, 83 proc. gyventojų mano, kad dauguma Indijos politikų yra korumpuoti. Pirminis daugumos politikų motyvas yra uždirbti pinigus (59 proc.); dirbti valstybei (27 proc.); dirbti visuomenei (13 proc.). Į klausimą ar politikų klasė pasikeis, 54 proc. teigė, kad jie neturės kito pasirinkimo kaip tik tobulėti; liks korumpuota (44 proc.).
                 Yra vilties, kad tokioje didelėje ir skirtingoje šalyje kaip Indija rinkėjai gali pakeisti dalykus į gera, atsižvelgiant į tai, kad rinkimų procesas yra stiprus instrumentas nusiųsti žinutę politikams. Yra dvi rinkėjų grupės, iš kurių politikai bandys išpešti kuo daugiau balsų. Per 100 mln. jaunų žmonių pirmą kartą dalyvaus rinkimuose. Visos partijos nori kuo didesnio gabalėlio nuo šio pyrago. Politikai lanko studentų miestelius, atidaro naujas sporto sales. Jaunimas yra paskutinė viltis, kuri iš tiesų gali pakeisti šalį.
Kita didelė rinkėjų grupė – moterys. Jos taip pat turi savo atskiras problemas ir programas, tačiau reikia įvertinti tai, kad dauguma moterų kaimo vietovėse balsuoja taip kaip nori jų vyrai. Miestuose rinkimų dieną jos apskritai nenori eiti balsuoti. Taigi moterų balsai nesuteikia tiek daug vilčių. Be šių grupių yra ir kitų rinkėjų, kaip pvz. įvairios mažumos, kastos, sub-kastos, regionai, ir t.t.
                 Viena naujovė rinkimų kampanijoje į Lok Sabha yra naujasis politikų šūkis „Jai Ho”, pelnęs populiarumą laimėjus ne vieną Oskarą filmui “Šiukšlynų milijonierius”. Kiekviena politinė partija stengiasi „Jai Ho” padaryti savo devizu. Indijos Nacionalinis Kongresas jau įsigijo šios dainos teises, kai tuo tarpu BJP irgi naudoja dainą rinkimų kampanijoje ir visai nesidžiaugia, kad kopijavimo teises turi kiti. BJP pareiškė, kad tai visos šalies daina ir bet kas gali ją naudoti. Tai ne pirmas kartas kai filmų muzika ir dainos yra naudojamos rinkimų kampanijose, tačiau tikrai pirmas, kai daina sukuria pagrindą politikų ginčams.
                Galutinė data sudaryti naująjį Indijos parlamentą yra š.m. birželio 2 d. Iki to laiko lyderiai dalyvaus realybės patikrinime – bus pamirštos naujos draugystės, pratrūks nauji priešiškumai. Kartais kova gali būti ir nemaloni. Viskas įmanoma Indijoje (angl. Anything possible in India).
 Parengta pagal dienraštyje “The Times of India” ir interneto svetainėje www.indian-elections.com skelbtą informaciją.