Šaltinis: Delfi, Vox Populi, 2008 rugsėjo mėn. 10 d. 21:36

Rinkimai į Lietuvos Respublikos seimą neišvengiamai artėja, tačiau vis dažniau pasireiškianti tam tikrų kandidatų, miesto savivaldybės Tarybos narių, politinė taktika prieš rinkimus kelia nerimą - ar kandidatai, išrinkti į Seimą sugebės atsakyti prieš savo rinkėjus, ar kaip ir toliau, būdami, Tarybos nariais, mėtysis atsakomybės gniūžte vieni nuo kitų.

Vienas iš tokių pavyzdžių, kaip vengiama atsakomybės būnant aukščiausioje miesto valdžioje, miesto Tarybos nariu (ir dar valdančiojoje koalicijoje) yra Kauno Miesto plėtros, investicijų ir turizmo komiteto pirmininkės pareiškimas, pagal kurį Kauno strateginiai planai yra „tezių rinkinys, primenantis TSKP CK programas“. Gerbiamos pirmininkės (išties protingos moters, kurią kaip politikę nuoširdžiai gerbiu) mintys nustebino – kaip gi būnant Tarybos nare ir dar tokio svarbaus komiteto pirmininke galima mesti visą atsakomybę ant miesto mero ir administracijos ir kaltinti valdžią dėl prastos miesto strategijos?! Kokios dar VALDŽIOS reikia poniai Tarybos narei, kad ji padėtų Kauno miestui rasti savo kryptį, jeigu ne tos, kuri jau yra jos rankose. Tarybos nariai turi visas teises kurti sprendimų projektus - tik siūlyk, rask kryptį ir veik miesto labui. Toks, mano, kaip jaunos miestietės požiūris. Galbūt, ir deja, jis skiriasi nuo Tarybos narės valdžios suvokimo…

Tačiau dar didesnė valdžia spindi ir vilioja kaip tas stiklo kalnas ir Tarybos nariai savo kišenėse ieško įmantrių žodžių, o darbai kaip stovi stovėję, taip nepajuda iš vietos. Vienas amžinas klausimas yra Kauno upių panaudojimas visuomenės poreikiams ir bendrai valstybės naudai. Tik deja, miesto Tarybos nariai pamiršta kokią valdžią jie turi savo rankose ir drąsiai apsimeta neturintys jokių galių, kaip antai Vidaus vandens kelių direkcijos vadovas, Tarybos narys, kuris jau antrą kadenciją būdamas Tarybos nariu neranda bendros kalbos su valdančiąja dauguma sprendžiant Kauno upių panaudojimo klausimus. Na, vienas darbas tikrai pagirtinas, kad atidaryta nauja Nemuno prieplauka.

O kas toliau? Ar vis dar kaltinsime administraciją, kad ji nesugeba dirbti, nesiūlo Tarybos nariams sukramtytų sprendimų projektų? O gal imsimės patys siūlyti sprendimus? Nes kaip žinia, administracija yra tam, kad vykdytų Tarybos narių valią, o Tarybos nariai, susirinkdami du kartus per mėnesį galėtų ir daugiau savo rinkėjams kauniečiams pasiūlyti nei tik apsižodžiavimą kas kur nuvažiavo/ nenuvažiavo ir ką atveš lauktuvių.

Supamės smagiai tose politinėse sūpuoklėse, ypač prieš rinkimus, tačiau būtų labai pagirtina, jeigu būsimieji Seimo nariai nepamirštų už smagų laiką miesto Taryboje susimokėti – realiais darbais, pageidautina.

               Kiekvienas miestas turi savotišką dvasią, miestiečių gyvenimo ritmą ir būdą. Tokia jau dalia teko Kaunui, kad jis per daug išsiskiria iš kitų. Kaunas yra Kaunas. Ir miestiečiai čia yra kitokie - mylintys savo miestą, gyvenantys jame, alsuojantys juo. Kaunas yra gyvas. Jo savitumas, susiformavęs prieš, per ir po tarpukario retro išskirtinumo, lėmė unikalų miesto plėtros kelią.

               Kaunas moka ir nebijo būti išskirtiniu Lietuvos miestu  - juk tiek daug kauniečių šiam miestui sukūrė aurą, kurios niekas niekuomet neatkartos. Todėl aš švęsiu Kauno gimtadienį - ir kaip niekada jausiuosi išdidžiai gimusi ir užaugusi Kaune.

Aldona KIBIRKŠTIENĖ, 2004-10-08 “Kauno diena”

Su Kauno akademiniu jaunimu susitikęs Lietuvos Respublikos Prezidentas ragino jį dažniau pakelti balsą 

Ne taip dažnai akademinis jaunimas turi progą akis į akį pasikalbėti su šalies Prezidentu, išsakyti tai, kas labiausiai jaudina. Kauno technologijos universitete miesto studentai su Jo Ekscelencija Prezidentu Valdu Adamkum diskutavo drąsiai, tačiau Prezidentas iš būsimųjų specialistų pasigedo daugiau kritikos. 

Protų nutekėjimo nekritikavo 

Nors auditorija nebuvo pilna (studentai teisinosi, jog penktadienio popietę daugelis išskubėjo į namus), o tarp diskusijos dalyvių matėsi tik studentų lyderiai, jiems pavyko išprovokuoti Prezidentą pakankamai gyvam pokalbiui “Aš esu pilietiškas studentas”. Jo Ekscelencija sakė, jog pilietiškumo ir aiškios pozicijos iš studentų ypač laukiama dabar, prieš Seimo rinkimus. Jaunimas, Prezidento manymu, neturėtų būti pasyvus - privalo pareikšti tvirtą savo nuomonę, kokią norėtų matyti Lietuvą. Prezidentas siūlė studentams aktyviau reaguoti į negeroves: “Jei reikia, dažniau pakelkite balsą”. 

Studentai dirba, kad išgyventų 

Prezidento teiginys, jog svarbu sudaryti jaunimui sąlygas šias žinias kuo plačiau pritaikyti Lietuvoje, įpylė bene daugiausia benzino į ugnį. “Norime gyventi Lietuvoje, tačiau turime žinoti, jog esame čia reikalingi, mumis rūpinamasi”, - sakė Lietuvos studentų sąjungos prezidentas, Kūno kultūros akademijos magistrantas Mindaugas Boguševičius.  Vytauto Didžiojo universiteto studentų lyderis Jonas Okunis išsakė bendramokslių nuomonę: “Ne visi veržiasi į užsienį, bet niekas nenori savoje šalyje jaustis antrarūšis. Vyresnioji karta neturi būti visažinė. Ji nenori patikėti jauniems specialistams atsakingesnių postų, dalytis pareigomis. O jaunos galvos sugeba ir mąsto nė kiek ne blogiau”. V.Adamkus sakė, jog jam nepriimtinas teiginys, jog jaunam žmogui reikia viską padėti ant lėkštelės - jis pats turi rodyti iniciatyvą, gerovę susikurti veržlumu ir energingumu. “Užsienyje studentai savo energiją išlieja įvairių organizacijų veikloje, o pas mus priversti dirbti, kad studijuodami išgyventų, - mano VDU studentas Tomas Niurka. - Visas mūsų pilietiškumas priklauso nuo finansinių galimybių, ekonominės situacijos”. Vaikinas pasakojo, jog jam viešint viename Olandijos universitete buvo pavydu stebėti net šimto studentiškų organizacijų veiklą. “Ten studentai aktyvūs, natūralu, jog ne vien studijos jiems rūpi”, - sakė Tomas. 

Kai skrandis tuščias, niekas nedomina 

“Ar nuėjęs prie balsavimo urnos ir atiduodamas savo balsą aš jau tapsiu pilietiškas?” - ironizavo Lietuvos studentų atstovybių sąjungos narys Deividas. “Kai skrandis tuščias, apie pilietiškumą nesinori galvoti”, - jam pritarė būsimoji ekonomistė Agnė. Pasak jaunosios konservatorės studentės Lauros Ramanauskaitės, jauną žmogų sudominti įvairių organizacijų veikla nelengva: “Mano bendraamžiai dažnai sako, jog jiems iš to nėra jokios naudos. Iš kur jiems semtis motyvacijos? Jie teigia nematantys aplink teigiamų pavyzdžių”. Prezidentas patarė jaunimui vertybių dirbtinai neieškoti - jos esą seniai sukurtos, pilietiškumą galima parodyti kiekviename žingsnyje. Tačiau kritiško studentų žvilgsnio į gyvenimo realijas, susirūpinimo dėl to, kas vyksta aplink mus, Prezidentas teigė pasigedęs. Klausimais apie prastus bendrabučius, mažas stipendijas, studijų kokybę, nepigiai kainuojantį ir galbūt dar brangsiantį aukštąjį mokslą studentai garbiojo svečio neatakavo. “Man tai labai aktualu, norėjau išgirsti, bet paklausti neišdrįsau. Prezidentas šių problemų irgi tarsi nepastebėjo”, - po susitikimo sakė Žemės ūkio universiteto trečiakursė Inga. 

Turiu nuliūdinti norinčius išgirsti gerą lietuvišką receptą kaip išsivirti gardų daržovių šiupinį. Tačiau mielai pasidalinsiu mintimis apie troškinio receptą, kurį verda kelios Lietuvos partijos, ir kol kas joms išties puikiai sekasi.

Pasigaminti šiam patiekalui reikia:

·        reikšmingose valstybės saugomose teritorijose esančių gamtos kampelių (labiausiai tinka Neringos zona, bet puikus „partietiškas“ troškinys gausis ir iš Aukštaitijos, Dzūkijos ežerų pakrančių),

·        laisvais žemės plotais suinteresuotų Seimo, valstybės institucijų pareigūnų,

·        daug pinigėlių turinčių verslininkų,

·        mažai pinigėlių turinčių valstybės saugomų teritorijų institucijų tarnautojų (tiktų koks vyr. specialistas),

·        teisėsaugos, pageidautina su labai tamsiu raiščiu užrištomis akimis,

·        sąžinė ar meilė gamtai šiam patiekalui nereikalinga…

Beje, vos nepamiršau, šis troškinys nesigaus be puikaus indo, atitinkamai apdorotos Vyriausybės sudėties ir dangčio - aukšto posto Aplinkos (jau ne apsaugos?!) ministerijoje pageidautina neskaidraus, kad nesimatytų kas ten ir ką verda, tebūnie šis patiekalas bus staigmena rinkėjams.

Beveik prieš metus į Kauną atkeliavęs prekybos centrų gigantas „Akropolis“ sukėlė daug diskusijų ne tik urbanistams, architektams, kultūros paveldo puoselėtojams, vietos politikams, bet ir kunigams.

Šalia Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios pradėti prekybos centro darbai neatsitiktinai buvo derinami su šios parapijos klebonais. Akropolio projekto koordinatoriai už sutikimą šalia vėlyvojo baroko (ir trupučio renesanso) stiliaus bažnyčios (1510 m.) statyti modernų XXI amžiaus pastatą visokeriopai siūlėsi prisidėti prie seniai rekonstrukciją mačiusios bažnyčios remonto finansavimo. Projekto darbų pradžioje buvo restauruota ir atstatyta bažnyčią juosianti tvora. Ar daugiau bažnyčios kunigai gavo lėšų bažnyčios rekonstrukcijai sunku pasakyti, nes „Akropolio“ plieniniai stogai gan greitai iškilo virš dvibokštės Karmelitų bažnyčios, ir visi pažadai liko pamiršti.
Artėjant šv. Kalėdoms, pro žaižaruojantį ties „Akropoliu“ Karaliaus Mindaugo prospektą sunku net kelią namo rasti – tiek daug elektros instaliacijoms ir įvairiaspalvėms lempelėms, kurios ir kelio ženklus nematomais padaro, išleistų lėšų Kauno centras dar nematė.
Tačiau skaudžiausia ne dėl privataus kapitalo aktyvumo ir sumanumo rengiantis šventiniam laikotarpiui, o dėl šalia švytinčio giganto nublankusiai ir pilkai stūksančiai bažnyčiai mažai rodomo dėmesio. Ar per brangu „Akropolio“ savininkams vieną prožektorių į Karmelitų bažnyčios bokštus nukreipti? Kaip greit pamirštame, kad šv. Kalėdos yra ne Kinijos liaudies respublikos prekių gamintojų paramos akcija, bet visų pirma – krikščioniškojo pasaulio šventė. Apmaudu, kad net šalia stovinti tamsumoje skendinti bažnytėlė nei Kauno miesto politikų, nei „Akropolio“ savininkų krikščioniškosios sąmonės nepažadina. Net ir prieš šv. Kalėdas.
Šv. Kryžiaus bažnyčios likimas šalia giganto asmeniškai palietė ir mane – šioje bažnyčioje 1922 m. susituokė mano proseneliai, Ona Macytė ir Kazimieras Puodžiūnas. Tačiau bažnyčios žurnaluose galima rasti daugybę pavardžių – lenkų, rusų, lietuvių kalbomis – tikiu, jog visų jų giminės mielai prisidėtų prie šios unikalios Kauno bažnytėlės išlikimo ir matomumo Kauno panoramoje, nebūtinai dieną.